Duona – tokia paprasta, visiems prieinama, visų valgoma kone kasdieną. Kasdieninė mūsų duonelė kartu ir stebuklinga – nuo seno žmonės jai priskiria ypatingų, magiškų galių. Duona – tai visų pirma gyvenimo simbolis. Teigiama, kad mąslus žmogus, ragaudamas duonos kasdieninės, savo burnoje jaučia gyvenimo skonį. Duona nuo seno buvo gerovės, laimės, vaisingumo simbolis, magiška priemonė apsisaugoti nuo pikto. Ji buvo ypatingai gerbiama ir tausojama. Nuo stalo nukritęs duonos kepalas laikytas nelaimės ženklu, nes „ant jo velnias joja, todėl angelas verkia“, vadinasi teks laukti barnių, nes pažeista tvarka. Duona, anot liaudies išminties, dar simbolizuoja stiprybę, protą, susivaldymą, ištikimybę, gerumą, nuolankumą. Sapnuoti duoną, kaip sako senieji išminčiai, visada geras ženklas.
Tam, kad ant stalo būtų padėtas duonos kepalas, turi būti nueitas ilgas kelias: grūdo sėjimas, pasėtas grūdas turi pirmiausia numirti tam, kad vėl atgytų ir iš jo išaugtų daigelis, augimas, pjovimas, kūlimas ir t. t. Toks nelengvas duonos gimimo kelias primena žmogaus gyvenimo, dvasinio tobulėjimo kelią, todėl duona tokia sava. Apie ją net kalbama lyg ji būtų pusiau žmogus. Pavyzdžiui, sakoma „verkia duonelė tinginio valgoma“. Dar teigiama, kad duona slepia gyvenimo ir mirties paslaptį. Ji – tarpininkė tarp dviejų pasaulių, padedanti žmonėms „susikalbėti“ su protėvių vėlėmis.
Nuo seno žmonės tikėjo, kad per šventą Agotą, vasario 5-ąją, pašventintas gabalėlis duonos apsaugos nuo gaisrų, nelaimių, ligų ir nugalės bet kokį blogį.
Ta proga, vasario 1 dieną, mokyklos 3-4 klasių mokiniai kartu su folkloriniu ansambliu prisiminė duonos kelią, minė mįsles, skaitė patarles apie duoną, žaidė lietuvių liaudies žaidimus, ratelius, šoko, dainavo ir, žinoma, priėmė didžiulį svečią – DUONĄ. Dalinosi ja – šviežia, kvapnia, užgerdami duonos giros ir vaišindamiesi savo, močiučių bei mamų pagamintais duonos patiekalais.
Ir aš ten buvau, girą gėriau, duoną kandau, burnoj neturėjau…
