Spalio 8 d. Vilniaus Viršuliškių mokykloje vyko respublikinė nuotolinė mokytojų konferencija „Kas veikia mokant ir mokantis?“, subūrusi pedagogus iš įvairių Lietuvos mokyklų ir skirtingų ugdymo sričių.
Konferenciją rengė Vilniaus Viršuliškių mokyklos geografijos mokytoja ekspertė Aida Baliukevičienė ir matematikos mokytojas Armantas Sinka. Idėja suburti mokytojus pokalbiui apie tai, kas iš tiesų padeda mokytis, kilo iš kasdienės mokyklos patirties, profesinio smalsumo ir noro dalytis tuo, kas pasiteisina praktikoje. Pagrindinis renginio tikslas – skatinti mokytojų profesinį bendradarbiavimą ir dalijimąsi praktine patirtimi, atskleidžiant veiksmingus mokymo ir mokymosi būdus, metodus, strategijas bei sprendimus.
Tačiau ši diena buvo ne tik apie metodus, strategijas ar ugdymo sprendimus. Ji buvo apie paprastą, bet kartu ir labai svarbų klausimą, kurį kiekvienas mokytojas sau užduoda ne vieną kartą: kas iš tiesų veikia? Kas padeda mokiniui suprasti? Kas paskatina jį klausti, tyrinėti, klysti ir bandyti dar kartą? Kas pamokoje sukuria norą mokytis? O kas padeda pačiam mokytojui augti, keistis ir ieškoti naujų kelių?
Į šiuos klausimus konferencijoje buvo ieškoma atsakymų iš įvairių perspektyvų. Pranešėjai dalijosi patirtimi apie M. K. Čiurlionio fenomeną ir ugdymą, pamokos planavimo kelią nuo uždavinio iki refleksijos, mokymąsi per kūrybą ir praktinę veiklą, skaitmeninių įrankių taikymą ugdymo procese. Buvo kalbama apie tai, kaip mokymąsi galima paversti prasmingu atradimu, kaip matematika gali tapti matoma, o mokymasis – patirtimi, kas veikia tada, kai vaikai nori mokytis, ir kaip žaidimas, ryšys bei prasminga patirtis gali padėti kurti mokymuisi palankią aplinką.
Dėmesio skirta ir tam, kas mokymosi procese ne visada matoma iš pirmo žvilgsnio. Kalbėta apie grįžtamąjį ryšį kaip veiksmingą priemonę mokymuisi gerinti ir mokymuisi iš klaidų skatinti, apie mokymąsi per patirtį, judriuosius žaidimus, kūrybišką geografiją ir kitus būdus, padedančius mokiniui ne tik įsiminti, bet ir suprasti, atrasti bei patirti.
Tokios skirtingos temos dar kartą parodė, kad vieno universalaus atsakymo į klausimą „kas veikia mokant ir mokantis?“ nėra. Tai, kas veikia vienoje klasėje, nebūtinai veiks kitoje. Todėl mokytojo gebėjimas stebėti, išbandyti, reflektuoti ir ieškoti yra ne mažiau svarbus už patį metodą.
Galbūt būtent tai ir buvo viena svarbiausių šios dienos minčių – mokytojas nėra tik tas, kuris moko. Mokytojas pats nuolat mokosi. Mokosi iš mokinių, iš kolegų, iš to, kas pavyko, ir iš to, kas nepavyko, iš naujų metodų, technologijų, pokalbių ir net kasdienių mažų atradimų.
Todėl tokie susitikimai svarbūs ne vien dėl naujų idėjų. Jie suteikia progą sustoti, pasidalyti, išgirsti kitą ir iš naujo pažvelgti į savo kasdienę praktiką. Kartais užtenka vienos minties, vieno metodo ar vienos išgirstos patirties, kad kitą dieną klasėje kažką padarytume šiek tiek kitaip. O galbūt būtent nuo to ir prasideda pokytis.
Mokykimės kartu, kurkime kartu, keiskimės kartu – nes kiekviena pasidalyta idėja gali tapti prasmingo pokyčio pradžia.
Nuoširdžiai dėkojame visiems konferencijos pranešėjams už pasidalytą patirtį, atvirumą ir norą augti kartu, o dalyviams – už skirtą laiką, dėmesį ir aktyvų įsitraukimą.
Iki kitų susitikimų ir iki naujų atsakymų į klausimą – kas veikia mokant ir mokantis?
Parengė Aida Baliukevičienė
