Lėtas valsas yra pats gražiausias ir elegantiškiausias iš Europos žemyno šokių. Nenuostabu, kad jisai yra pagrindinis šokis išleistuvėse, pokyliuose, vestuvėse.
Stotelėje pradedantiems šokėjams pateikta schema su pėdutėmis, kuri padės išmokti šio šokio žingsnelius.
Valso pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos žodžio volvere – suktis, o gal ir iš vokiškojo walzen. Pradžioje valsas buvo lėto tempo ir jį šoko Austrijoje, Vienos mieste, uždarose, mažose patalpose.
Manoma, kad būtent dėl tokių aplinkybių susiklostė valso choreografinė pozicija tokia, kokia ji yra šiandien. Šokis netruko išpopuliarėti Austrijoje ir Europos miestiečių namuose. Greitai jį imta šokti ir Vienos aristokratų salonuose. Dėl porų glaudaus ryšio (apsikabinimo) valsas ilgą laiką laikytas nepadoriu ir netgi buvo draudžiamas: pavyzdžiui, Berlyne, Šveicarijoje ir Anglijoje toks valso ignoravimas tęsėsi iki XIX a. pab. XIX a. pr. buvo žinomos kelios valso atmainos. Vienoje išpopuliarėjo greito tempo (180 ketvirtinių per minutę) atmaina Schnell Walzer (greitasis valsas – vok.), šiandien vadinamas tiesiog Vienos valsu. Amžiaus pabaigoje atsirado kiek lėtesnė Vienos valso atmaina bostonas, kuris itin išpopuliarėjo Europoje ir pradėtas vadinti anglų valsu arba lėtu valsu.
Valsas yra pramoginis šokis, šokamas pagal ¾ muzikinį ritmą, su stipriu pirmuoju mušimu. Pagrindinis valso judesys: žingsnis-žingsnis-pristatyti. Kadangi valsas yra šokamas pagal muziką, kurios pagrindas – trys mušimai į taktą, jis ryškiai skiriasi nuo šokių, kurių pagrindas – lyginis mušimų skaičius į taktą. Valse kiekvieną žingsnį atliekant per vieną mušimą, kitas taktas pradedamas kita koja nei ankstesnis. Tačiau reikia pastebėti, kad valso ritmas geriausiai pamėgdžioja supimąsi ant sūpynių, kuriame galime išskirti tris fazes (leidimąsi, kilimą ir aukščiausią tašką). Supantis ant sūpynių kaip tik lengviausia skaičiuoti ne viens, du, bet viens, du, trys, kadangi ta fazė, kai nei kylame, nei leidžiamės taip pat užima laiko atkarpą.
Lėto valso šokių pamoka
Lėto valso šokių pamoka
Stotelės kuratoriai – mokytoja Daiva Bereišienė ir jos auklėjamosios klasės mokiniai