Europa – viena iš pasaulio dalių, kartu su Azija sudaranti Eurazijos žemyną. Europa dažnai vadinama „Senuoju žemynu“. Žemyne gyvena labai įvairios tautos. Nors kiekviena tauta išsiskiria savo kalba ir kultūra, visos šalys dalijasi 2000 metų civilizacijos istorija, kuri įkvėpė ne vieną didžiulę pasaulio politinę idėją, meno kūrinį ir technologijos naujovę.
Ką žinai apie Europą? Susipažink su Europa ir atsakyk į klausimus:
Kuo ypatingas šis žemynas?
Kas skirią Europą nuo Azijos?
Kokiose klimato juostose yra šis žemynas?
Koks aukščiausiais žemyno taškas?
Kokie gyvūnai gyvena Europoje?
Kokie augalai auga Europoje?
Ar žinote, kiek Europoje yra nepriklausomų valstybių?
Detaliau >>>Geografinė padėtis
Pasaulio dalis Šiaurės pusrutulyje, Eurazijos žemyno vakaruose. Plotas (su salomis) 9 938 000 km2 (apie 7 % Žemės sausumos paviršiaus). 748,0 mln. gyventojų (2020).
Šiaurėje prie Europos krantų yra Arkties vandenyno jūros – Baltoji jūra, Barentso jūra ir Norvegijos jūra, vakaruose ir pietuose – Atlanto vandenyno jūros: Baltijos jūra, Šiaurės jūra, Viduržemio jūra (ir jos dalys – Tirėnų, Jonijos, Adrijos, Egėjo jūros), Marmuro jūra, Juodoji jūra ir Azovo jūra. Sutartinė riba tarp Europos ir Azijos eina Uralo ir Didžiojo Kaukazo kalnų vandenskyromis, tarp jų – Uralo upe ir Kaspijos jūros šiaurine pakrante, Kaukazo kalnai priskiriami Europai.
Pietuose Europą nuo Azijos skiria Juodoji jūra, Bosforo sąsiauris, Marmuro jūra, Dardanelų sąsiauris ir Egėjo jūra, nuo Afrikos – Viduržemio jūra ir Gibraltaro sąsiauris. Tolimiausi Europos žemyninės dalies kyšuliai: šiaurėje – Nordkapo (71° 08′ šiaurės platumos), pietuose – Marokuí kyšulys (35° 58′ šiaurės platumos), vakaruose – Rocos kyšulys (9° 30′ vakarų ilgumos); ryčiausia Europos vieta yra Poliariniame Urale (67° 20′ rytų ilgumos).
Didžiausias plotis pagal dienovidinius apie 3800 km, pagal lygiagretes apie 5000 kilometrų. Didžiausias nuotolis nuo jūros apie 1500 kilometrų. Europos geografinis centras (atsižvelgiant į tai, kaip traktuojama Europos rytinė ir pietinė riba bei kokiais metodais jis nustatomas) yra keliose vietose: Lietuvoje, Latvijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Čekijoje, Vokietijoje.
Europa – labiausiai suskaidyta pasaulio dalis: pusiasaliai sudaro daugiau kaip 25 % viso Europos paviršiaus, salos – daugiau kaip 7 %. Didžiausi salynai – Špicbergenas, Prano Juozapo Žemė. Europa dažniausiai skirstoma į Šiaurės, Vakarų Europą (ir Vidurio Europą), Pietų ir Rytų Europą.
Klimatas
Europos klimatui didelę įtaką daro Atlanto vandenynas, ypač šiltoji Šiaurės Atlanto srovė ir jos tęsinys – Norvegijos srovė, virš vandenyno susidariusių oro masių nuolatinis judėjimas iš vakarų į rytus, vadinamoji vakarų pernaša, ir oro masių kelyje susidarę ciklonai.
Šiaurės Atlanto srovė teka į šiaurės rytus palei Britų salas, Norvegijos srovė – palei Skandinavijos pusiasalio vakarinius ir šiaurinius krantus, šiaurėje siekia Naująją Žemę; Norvegijos pakrantėse ji sukelia +22 °C žiemos temperatūrų anomaliją. Netoli Pirėnų pusiasalio krantų tekanti šaltoji Kanarų srovė daro įtaką Pietų Europos klimatui.
Europos atmosferos cirkuliacija priklauso nuo atmosferos slėgio centrų virš Šiaurės Atlanto (Islandijos depresijos ir Azorų anticiklono) tarpusavio sąveikos. Žemo slėgio sritis virš Islandijos sukelia oro masių srautus dažniausiai žiemą. Vasarą Europos orams didesnę įtaką daro Azorų anticiklonas. Žiemą Europos pietryčius siekia dar ir Azijos anticiklonas bei Viduržemio jūros ciklonai. Europoje žiemą vyrauja pietvakarių, vakarų ir šiaurės vakarų vėjai. Virš Rytų Europos susidarius aukšto slėgio sričiai pradeda pūsti rytų ir šiaurės rytų vėjai, kurie atneša šaltas ir sausas poliarines arba arktines oro mases net iki Pietų Europos.
Vidutinių platumų klimato juostoje yra Europos didžioji dalis – Vakarų ir Vidurio Europa, Rytų ir Šiaurės Europa, išskyrus arktines ir subarktines sritis. Šios juostos klimato tipai: itin jūrinis (Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, Norvegijos vakaruose, Bretanės pusiasalyje), jūrinis (kitoje Vakarų Europos dalyje), pereinamasis (Vidurio Europoje ir Šiaurės Europos pietuose; t. p. ir Lietuvoje), žemyninis (rytų Europoje). Vidutinių platumų klimato juostos didesnėje dalyje (45–55° šiaurės platumos) liepos vidutinė temperatūra nuo 15–20 °C (jūrinio klimato srityse) iki 20–25 °C (žemyninio), sausio vidutinė temperatūra nuo 5–10 °C iki –10, –15 °C. Kritulių iškrinta palei Atlanto vandenyną ir priešvėjiniuose kalnų šlaituose 1000–2000 mm per metus, Vidurio ir Rytų Europos lygumose 500–700, Rytų Europos pietryčiuose 300–500, Pakaspijos žemumoje apie 200 milimetrų. Europos vakaruose daugiausia lyja rudenį ir žiemą, rytuose – vasarą, pietuose – žiemą.
Paviršius
Europos paviršiaus vidutinis aukštis apie 300 metrų. Vyrauja mažiau kaip 300 m aukščio lygumos, apie 20 % paviršiaus sudaro 300–1000 m, 6 % – daugiau kaip 1000 m aukščio sritys. Didžiausias aukštis 5642 m (Elbruso kalnas Kaukaze). Žemiausia Europos vieta (28 m žemiau jūros lygio) – Kaspijos jūros pakrantė.
Lygumos apima beveik visą Rytų Europą (Rytų Europos lyguma), nusidriekia pajūriais per Vakarų ir Vidurinę Europą (Vidurio Europos lyguma), Jutlandijos pusiasalį, Skandinavijos pusiasalio pietinę ir rytinę dalį, Suomiją, Kolos pusiasalį. Skandinavijos bei Kolos pusiasalių ir Suomijos lygumose daug tektoninių įdubų, moreninių kalvagūbrių, ozų, keimų, ežerų, tektoninių pakilumų, sudarančių aukštumas.
Europos vakaruose ir viduryje į pietus nuo lygumų juostos eina aukštumų ir vidutinio aukščio kalnų juosta, kurią sudaro Ardėnai, Reino Skalūniniai kalnai, Harzas, Tiuringijos Miškas, Rūdiniai kalnai, Sudetai, Čekijos masyvas, Bavarijos Miškas, Frankonijos Albas, Vogėzai, Centrinis Masyvas, Armorikos aukštuma. Šie kalnai suskaidyti tektoninių lūžių, daug horstų, grabenų, kuestinių lygumų, užgesusių ugnikalnių kūgių, daug denudacinių, erozinių, karstinių formų.
Į pietus nuo šios juostos yra aukščiausių kalnų juosta: Vidurio Europoje – Alpės, Karpatai (didžiausias aukštis 2655 m, Gerlacho kalnas), Pietų Europoje – Balkanų kalnai, Rilos, Rodopų, Pindo kalnai, Dinarų kalnynas, Apeninų, Pirėnų, Andalūzijos kalnai. Europoje yra veikiančių ugnikalnių: Vezuvijus, Etna, Stromboli, Vulcano, Hekla, Laki.
Augalija
Europos florą sudaro apie 125 000 rūšių. Maždaug 3500 rūšių yra Europos arba jos dalių endemai. Augalijos zonų ribos beveik atitinka klimato juostų ribas.
Šiaurės Europos subarktinio klimato srityse vyrauja tundra (geografinių juostų ir zonų žemėlapis). Didžiąją tundros augalų dangos dalį sudaro samanos, kerpės, žemi krūmai ir krūmokšniai.
Spygliuočių miškų zona apima didžiąją Skandinavijos, Suomijos dalį ir Rusijos europinės dalies šiaurę. Miškuose vyrauja pušys, eglės. Spygliuočių miškų zonos augalų įvairovė, palyginti su kitomis zonomis, yra nedidelė. Spygliuočių miškų zona yra ir aukščiausia kalnuose (Alpėse, Karpatuose).
Į pietus nuo spygliuočių miškų yra mišriųjų miškų zona, pamažu pereinanti į lapuočių miškų zoną, kurioje vyrauja plačialapiai medžiai (ąžuolai, bukai, skroblai).
Mišriųjų ir lapuočių miškų zonų augalija yra labai pakeista žmogaus veiklos. Europos vakarinėje dalyje lapuočių miškų, kuriuose auga paprastieji bei bekočiai ąžuolai ir bugieniai, liko nedaug.
Lapuočių miškų zonos pietrytinėje dalyje ąžuolų ir bukų miškus keičia stepių augalija, kurioje vyrauja ašuotės.
Stepių zona nuo Vengrijos driekiasi į pietryčius ir Pakaspijo žemumoje pereina į pusdykumių zoną.
Viduržemio jūros sričiai būdinga savita augalija – visžaliai medžiai ir krūmai. Labai didelė rūšių įvairovė, nemaža jų dalis yra šio regiono endemai. Visžaliuose miškuose vyrauja akmeniniai ąžuolai, krūmų ardą sudaro buksmedžiai, žolių arde gausu pelžiedžių. Viduržemio jūros srities vakarinėje dalyje akmeninius ąžuolus pamažu pakeičia kamštiniai ąžuolai. Dėl ilgalaikės žmogaus veiklos Viduržemio jūros srityje susidarė sausrai atsparių krūmynų bendrijos su didele vienmečių augalų įvairove, jose gausu įvairių gegužraibinių šeimos augalų.
Gyvūnija
Tundrų zonos žinduoliai: šiauriniai elniai, poliarinės lapės, ruoniai (jūrų kiškiai, žieduotieji ruoniai), graužikai (kanopiniai lemingai, norveginiai lemingai), baltieji kiškiai; paukščiai: tundrinės žvyrės, baltosios pelėdos, mormonai, plėšikai, žąsys, gagos, žuvėdros, alkos, kirai, narūnėliai.
Taigos gyvūnija įvairesnė: žinduoliai – šiauriniai šikšniai, rudieji pelėnai, burundukai, miškiniai lemingai, voverės skraiduolės, paprastosios voverės, miškinės kiaunės, erniai, rudieji lokiai, rudosios lapės, vilkai, briedžiai; paukščiai – kurtiniai, jerubės, pelėdos, zylės, kryžiasnapiai, riešutinės, sniegenos, vanagai.
Mišriuosiuose ir plačialapių miškuose paplitę kirstukai, šikšnosparniai, miškinės ir geltonkaklės pelės, miegapelės, juodieji šeškai, vilpišiai, taurieji elniai, stirnos, šernai ir kai kurie taigos gyvūnai – voverės, rudieji lokiai, rudosios lapės, vilkai, miškinės kiaunės, barsukai, briedžiai; rezervatuose veisiami stumbrai. Šios zonos paukščiai: geniai, slankos, gegutės, kėkštai, kikiliai, lakštingalos, tetervinai, pelėdos, karveliai, volungės, strazdai, zylės; aklimatizuoti fazanai. Mišriųjų ir plačialapių miškų zonoje yra ir stepių gyvūnijos.
Stepių ir pusdykumių gyvūnijos daugiausia yra Europos pietuose: žinduoliai – starai, pelėnai, žiurkėnai, švilpikai, šokliai, korsakai, saigos; paukščiai – lingės, pelėsakaliai, ereliai, vieversiai, einiai.
Viduržemio faunai būdingi žinduoliai – ožiai, muflonai, vakaruose – pirėniniai kurmėnai, paprastosios genetos, Gibraltare yra vienintelė Europoje primatų rūšis – magotai, rytuose – paprastieji šakalai; paukščiai – avėdros, akmeniniai žvirbliai, kalninės kuosos, mėlynosios šarkos, čiurliai, drugiapaukščiai; ropliai – gekonai, gyvatės, driežai, žalčiai, vėžliai; varliagyviai – varlės, rupūžės, salamandros, tritonai, protėjai; vabzdžiai – cikados, drugiai, mašalai. Kai kurie žinduoliai: vilkai, šermuonėliai, žebenkštys gyvena nuo tundrų iki pusdykumių.
Žemyno gyventojai
2020 Europoje gyveno 748,0 mln. žmonių. Didžiausios pagal gyventojų skaičių Europos valstybės: Rusija (europinė dalis), Vokietija, Prancūzija, Didžioji Britanija, Italija, Ukraina, Ispanija, Lenkija.
Vakarų ir Pietų Europa apgyventa tankiau nei Šiaurės ir Rytų Europa. Tankiausiai gyvenama (neskaitant Monako, Vatikano, Maltos ir San Marino) Olandijoje, Belgijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, rečiausiai – Islandijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Švedijoje. Tankiai gyvenama Rusijos europinėje dalyje, Italijoje, Šveicarijoje.
Atskirose Europos valstybėse tankiausiai apgyventi yra pramoniniai regionai, rečiausiai – aukštikalnės bei teritorijos, kuriose nepalankios klimato sąlygos.
Miesto gyventojų apie 77 %, iš jų apie 39 % gyvena miestuose, didesniuose kaip 100 000 gyventojų (2020). Europoje yra 36 miestai, kuriuose gyvena daugiau kaip 1 mln. gyventojų (Rusijoje tokių miestų yra 7, Ukrainoje 4, Vokietijoje 3, Didžiojoje Britanijoje 2, Ispanijoje 2, Italijoje 2).
Europoje gyvena daugiau kaip 100 tautų.
Europoje yra daugiausia krikščionių. Taip pat yra musulmonų, judėjų, budistų, hinduistų, tradicinių tikėjimų išpažinėjų, naujųjų religinių judėjimų išpažinėjų, sikhų, sintoistų, bahajų, dzenbudistų ir kitų.
Valstybės
Europoje yra 44 nepriklausomos valstybės; Europai priklauso 22 % Rusijos, 5 % Kazachijos ir 3 % Turkijos teritorijos. Geopolitiškai Armėnija, Azerbaidžanas, Gruzija ir Kipras priskiriama Europai. Dauguma valstybių – respublikos. Didžiausios pagal plotą Europos valstybės: Rusija, Ukraina, Prancūzija, Ispanija, Švedija.
Įdomūs faktai
- Šviesūs plaukai atsirado Šiaurės Europoje. Manoma, kad šviesūs plaukai evoliucionavo dėlto, kad geriau vyktų vitamino D sintezė, nes Šiaurės Europos šalyse yra mažiau saulės šviesos.
- Kadaise Europos žemyne gyveno liūtų. Europietiški liūtai išnyko 1000 metais. Jų fosilijos buvo rastos ir iškastos Pietų ir Rytų Europoje.
- Labiausiai turistų lankoma vieta Europoje yra ne Eifelio bokštas, o Paryžiaus Disneilendas.
- Visa Portugalija yra Europoje, tačiau turi autonominį regioną (Madeira) netoli Afrikos ir kitą (Azorų salos) netoli Šiaurės Amerikos. Dėl to Portugalija taptų trijų žemynų šalimi, nes ji turi teritorijas trijuose žemynuose.
- Europoje kalbama daugiau nei 250 skirtingų kalbų.
- Nors Grenlandija yra arčiau Šiaurės Amerikos, ji vis dar laikoma Europos dalimi, nes yra priklausoma Danijos teritorija.