Balandžio 2 dieną, mūsų mokyklos 5-8 klasių mokiniai kartu su geografijos mokytoju Norbertu aplankė Mažąją Lietuvą. Išvykos tikslas buvo – pamatyti Nemuno deltos potvynį. Taigi, 7.00 val. pajudame iš Vilniaus (sekmadienis).
Pirmiausia nuvykome į Nemuno deltos regioninio parko lankytojų centrą, kur mus sutiko gidė Žaneta. Ji papasakojo apie visą regioną, šio krašto istoriją, gamtą ir vykstančius ekstremumus – potvynius ir didžiausią paukščių migraciją.
Po susipažinimo išvykome į Rusnę, kur klausėmės pasakojimo kaip žmonės gyveno, susisiekdavo vieni su kitais kai nebuvo tiltų, arba kai užeidavo dideli potvyniai – su kokiu transportu buvo keliami žmonės ir transporto priemonės. Pamatėme kaip arti kitoje upės pusėje yra Rusijos pasienis ir kaip orientuotis plaukiant Nemuno atšakomis, kad nepatektum į kitos valstybės teritoriją ir nekirstum sienos.
Iš Rusnės patraukėm į etnografinę sodybą ir susipažinom kaip Mažosios Lietuvos gyventojai gyveno prieš 200 metų, kokius įrankius naudojo, kokie buvo namų apyvokos daiktai, gyvenimo sąlygos, buitis. Kaip maitinosi, ką dirbo, kuo gyveno. Prakalbus apie maistą, pajutome, kad ir mūsų pilvai jau gurgia – laikas pietauti.
Sotūs, suvalgę pietus, atgavę jėgas keliaujame į Lietuvos Veneciją – Mingės kaimą. Gatvėmis negalime pasivaikščioti, nes reikia valties, laivelio ar bent jau tiltelio – visos gatvės čia – upės. Dar ramu, laivai sustatyti kiemuose arba krantinėse, bet pasak gidės – dar mėnuo ir prasidės judėjimas „gatvėmis“: žvejai, turistai, vandens pramogų mėgėjai suvažiuos iš visos Lietuvos ir eismas „gatvėse“ bus labai aktyvus.
Paliekam Mingės ramias gatves-upes ir keliaujame prie didžiausio jūrinės kilmės ežero – krokų lankos. Saulė, vėjas didžiulis Krokų lankos ežeras ir virš mūsų sklandantys jūriniai ereliai. Kai kam tai svajonės išsipildymas pamatyti tokį paukštį gyvai. Kol vėjas dar nesutaršė plaukų, lekiam toliau.
Autobusas įsuka į stovėjimo aikštelę, išlipam ir pamatom užrašą „Aukštumalos pelkė“. Pažintiniu taku einame per Aukštumalos pelkę, gidė pasakoja apie šios pelkės susiformavimą, tyrinėjimą ir saugojimą. Tik trečdalis Aukštumalos pelkės išsaugota kaip gamtos lankytinas objektas, o du trečdaliai yra durpynų karjeras.
Pažintinė diena į pabaigą. O tai kur potvynis? Potvynis lydėjo mus visą dieną. Jei ne tiltai, pylimai ir iškelti keliai, būtume nepravažiavę ir nepamatę tiek daug. Visą dieną mus lydėjo Nemuno potvynis iš abiejų pusių, užlietomis pievomis, namų kiemais, tik be ledų – ledai jau ištirpę.
Iš unikalaus Lietuvos krašto grįžtame pamatę tai, ko ne kiekvienas suaugęs yra matęs ir galvodami: „ką sekantį kartą lankysim?“
Parengė geografijos mokytojas Norbertas
