Beveik kiekviename Lietuvos kampelyje galime pasigėrėti dažnai jau apleistais ir apgriuvusiais, tačiau dramatiškus tautos istorijos įvykius dar menančiais dvarais…
Lietuvoje dvaras suvokiamas dviem aspektais: dvaras – kaip statinys ir dvaras – kaip kultūros židinys.
Lietuvoje XIII a. IV dešimtmetyje kuriantis valstybei pradėjo formuotis dvaras, kaip kultūros židinys. Lietuvos vadovo dvare buvo galima rasti įvairiausių meno kūrinių. Šią idėją perėmė ir kiti didikai, sekdami kunigaikščiu, pradėjo statydintis dvarus ir po truputį versti juos kultūros ir meno centrais.
Kitas aspektas – dvaras, kaip architektūrinis statinys. Viduramžiais dvaras buvo feodalo valda ir gyvenvietė, naujaisiais amžiais dvaras tampa stambaus žemės savininko ūkiu.
Reikia paminėti, kad egzistavo bažnytiniai ir vienuolynų dvarai, kurie pradėjo kurtis po Lietuvos krikšto 1387 metais.
1861 metais panaikinus baudžiavą kaimas atsiskyrė nuo dvaro. Nuo to laiko dvarais imta vadinti tik dvarininkų sodybas su tam tikru žemės plotu.
Lietuvoje dvarų sodybas sudarė rūmai, pagalbiniai gyvenamieji namai ir kiti gamybiniai statiniai, kai kada – bažnyčia arba koplyčia, parkai, sodai.
Iki XVII a. dvarų gyvenamieji namai daugiausiai būdavo mediniai, puošnūs, su aukštais stogeliais, drožinėtais stulpais, tekintomis baliustradomis, atviromis lodžijomis, prieangiais, su langų vitražais.
Jau Renesanso epochoje pradėta statyti ir mūrinius rūmus su bokštais (Siesikų dvaras), dažniausiai dekoruotus.
Dvarai buvo laisvai išdėstyti aplink du tris kiemus: pagrindiniame kieme buvo parteris, prie jo – rūmai, oficinos, žirgynai, aukštų želdinių juosta skyrė ūkinę dalį, kurioje trobesiai buvo suskirstyti funkcinėmis grupėmis. Parkai dažniausiai mišrūs kurti prie upių, upelių, ežerų.
Rūmai būdavo vienaukščiai arba dviaukščiai, rūmų fasadai miestuose būdavo puošnesni.
Po I-ojo pasaulinio karo aristokratijai netekus privilegijų naujų dvaro sodybų nekurta, senosios ėmė nykti, ypač sparčiai – sovietinės okupacijos metais jas nacionalizavus.
Po nepriklausomybės atkūrimo buvo aprašyta 817 dvarų, iš kurių 239, visiškai sunykę arba nebeišlikę, buvo išbraukti iš sąrašo. Šiuo metu kultūros vertybių apskaitoje yra 578 dvarai.
Padidėjęs dėmesys dvarų kultūrai kelia viltį, kad laikui bėgant bent jau geriausiai išlikę dvarai bus atstatyti, kad į juos sugrįš meno, muzikos, grožio ir išminties dvasia.
Įdomūs faktai apie dvarus
Lošimas kortomis – pražūtingas dvarininkų laisvalaikio praleidimo būdas.
Lošimas kortomis tarp dvarininkų populiarus tapo dar Renesanso laikotarpiu. Aistringu kortuotoju Lietuvoje tituluojamas Lenkijos karalius ir LDK didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis. Visgi, sėkmingai ir atsakingai kortuoti sekėsi ne visiems. Sklando daugybė istorijų apie dvarininkus, kuriuos žaidimas taip įtraukė, jog jie net pralošė savuosius dvarus. Pavyzdžiui, manoma, kad Gabrielius Zubovas Juozapui Tiškevičiui kortomis pralošė Kretingos dvarą, o stambus dvarininkas Gauronskis savo kaimynui iš Didvyžių per vieną dieną pralošė net 9 dvarus.
Lietuvių dvarų parkus kūrė žymiausi Europos kraštovaizdžio architektai.
Lietuvoje galime rasti daugiau nei tūkstantį istorinių parkų, tačiau daugiausiai jų – dvarų teritorijose. Čia įkurtos dvarininkų rezidencijos buvo skirtos tiek ramiam laisvalaikio praleidimui, tiek didelėms puotoms kelti. Dvarininkai, siekdami parkų išskirtinumo, samdydavo kraštovaizdžio architektus, ieškodavo Lietuvoje dar nematytų augalų, gabendavo juos iš kitų šalių.
Parkus Lietuvoje projektavo ne tik vietiniai kraštovaizdžio architektai, bet ir iš užsienio šalių atvykę specialistai. Pavyzdžiui, Lietuvoje viešėjo ir kūrė net žymus prancūzų kraštovaizdžio architektas Fransua Andrė. Šis XIX a. pab. kraštovaizdžio specialistas buvo puikiai žinomas Europoje dėl parkų, projektuotų Montekarle, Liverpulyje bei Paryžiuje. Lietuvoje architektas dirbo LDK didikų Tiškevičių giminei. Čia jis suprojektavo peizažinio stiliaus dvarų parkus – Trakų Vokėje, Užutrakyje, Lentvaryje, Palangoje.
Dvarai – Lietuvos talentų kalvė.
Dvarai Lietuvoje ilgą laiką buvo vieni pagrindinių kultūros židinių. Kultūrinis gyvenimas ypač suklestėjo per Europą vilnijant Švietimo epochos idėjoms. Tuo metu dalis dvarininkų patys ėmėsi kūrybos, kiti tapo mecenatais. Pavyzdžiui, Plungės dvare Mykolo Oginskio globojama veikė orkestro muzikos mokykla. Čia mokėsi ir vienas garsiausių Lietuvos menininkų Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. O Raudondvario dvare gyvenęs Benediktas Henrikas Tiškevičius rėmė žymų Lietuvos kompozitorių Juozą Naujalį.
Iki šiol nemarūs pokštai – Lietuvos dvarų kasdienybė.
Įprasta, jog literatūroje ir istorinėse knygose dvarams suteikiame kiek daugiau oficialumo, nei galbūt reikėtų. Skaitydami vadovėlius retai išgirsime apie grafų rezidencijoje skambėjusius pokštus ar vykusias kasdienines išdaigas. Visgi, jų būta nemažai. Štai, Zyplių dvare menama istorija apie atgijusį gaidį. Virtuvėje dirbantys darbuotojai, norėdami papokštauti gaidį ištrynė degtine, prigirdė bei šiek tiek pasvilino, kad jis atrodytų kaip keptas. Ant stalo padėtas gaidys atrodė kaip puikus patiekalas. Tačiau vienam iš svečių smeigus šakute į gaidį, jis atgijo, stryktelėjo ir greitai dingo nuo žado netekusių dvarininkų bei jų svečių stalo.
Žirgas – svarbus dvaro simbolis.
Nors keliaudami po šiandieninę Lietuvą žirgą išvysime tikrai ne kasdien, tačiau vos mažiau nei prieš šimtą metų žirgai dvaruose buvo prilyginami šeimos nariams. Žirgas – tai karo, švenčių, medžioklių, kelionių palydovas. Šis žavus gyvūnas bylodavo apie dvaro ir dvarininko didybę. Žirgams dvaruose buvo skiriamas išskirtinis dėmesys ir priežiūra. Jie buvo kaustomi, treniruojami ir akylai prižiūrimi arklininkų, kurie kartais būdavo samdomi ir kviečiami net iš tolimiausių Europos valstybių. Vis dėlto, puikiausiai žirgo svarbą Lietuvos dvaruose simbolizuoja arklidžių grožis bei architektūrinis meistriškumas. Arkliams statyti būstai turėjo atitikti to meto stilistines ir architektūrines tendencijas, būti erdvūs ir ištaigingi. Tiesa, grožiu pralenkti šeimininkų namų negalėjo. Štai vienomis puošniausių ir įmantriausių arklidžių gali pasigirti Kauno rajone įsikūręs Raudondvario dvaras.
Patiekalai XIX a. dvaruose – išskirtinai šiuolaikiški.
Jei manote, kad XIX a. dvarų virtuvėse buvo galima rasti tik tradicinius lietuviškus patiekalus – smarkiai klystate. Nors maisto įvairovė ir kiekis priklausė nuo dvaro turtingumo, progos bei sezoniškumo, tačiau patiekalų meniu per didžiąsias šventes tikrai stebina. Istorikai, tyrinėdami to laikmečio kulinarines knygas bei kitus istorinius dokumentus, fiksuoja pačius įvairiausius patiekalus, tokius kaip austrės su ropių sultiniu, citrininė sriuba su grietinėle ir ryžiais, lazanija, kepti makaronai su uogiene, ikrai, kaparėliai, konservuotos alyvuogės bei dar daugybė įvairių patiekalų.
Informaciją parengė mokytoja Rita Stankevičienė ir 4C klasės mokiniai