Ąžuolas (Quercus) – bukinių (Fagaceae) šeimos medžių, rečiau krūmų gentis.
Ąžuolų genties augalai savaime paplitę daugiausiai šiauriniame Žemės pusrutulyje, nuo atogrąžų klimato regionų iki vėsaus klimato vidutinių platumų juostos. Tai Šiaurės Amerikos žemynas įskaitant Vest Indijos salas, Pietų Amerikos šiaurinė dalis, Eurazijoje ir Šiaurės Afrikoje. Šiaurės Amerikos žemyne mažiausiai 220 ąžuolų rūšių, iš kurių vien tik Meksikoje savaime auga 160 rūšių, iš kurių 90 rūšių yra endeminės, Kinijoje savaime auga 104 ąžuolų rūšys. Palyginimui, Pietų Amerikos žemyne auga tik viena andinių ąžuolų (Quercus humboldtii) rūšis, kuri aptinkama Kolumbijos Andų kalnų regione.
Vasarą žaliuojantys arba visada žaliuojantys medžiai, rečiau krūmai, auga nuo 4 m iki 60 m aukščio. Lapai skiautėti arba ištisiniai, dantytais ar lygiais kraštais. Kuokeliniai žiedai nusvirusiuose žirginiuose. Vaisius – vienasėklė gilė.
Lietuvoje auga 2 savaiminės ir keletas introdukuotų rūšių:
Pagal valstybinio miškotvarkos instituto duomenis, ąžuolynai Lietuvoje užima 2,3 proc. (2020 m.) visų medynų (miškų) arba 48111 ha plotą.
Ąžuolas laikomas stiprumo ir tvirtumo simboliu, medžiu-paminklu. Lietuvoje nuo amžių pagarbiai saugomas. Jau 1420 m. buvo uždrausta kirsti senus ąžuolus. Sodybas dažnai buvo stengiamasi apsodinti ąžuolais. Lietuvoje daugiau kaip 100 ąžuolų paskelbti gamtos paminklais. Jų aukštis siekia iki 30 m, skersmuo – iki 2,5 m. Seniausias Lietuvoje augantis ąžuolas – Stelmužės ąžuolas (Zarasų rajonas). Didžiausias Lietuvoje ąžuolų parkas yra Kauno ąžuolynas (Žaliakalnyje). Taip pat tai yra didžiausias miesto ąžuolynas Europoje, o didžiausia ąžuolų alėja – Smalininkų ąžuolų alėja.
Dionizo Poškos „Baublys“ muziejus įruoštas ąžuolo kamieno atpjovoje, kurios skersmuo 4,5 m, o amžius – 1000 metų.
Paprastasis ąžuolas arba ąžuolas (Quercus robur) – magnolijūnų (Magnoliophyta) skyriaus, bukinių (Fagaceae) šeimos, ąžuolų (Quercus) genties lapus metantis vienanamis medis, kurio moteriški ir vyriški žirgininiai žiedai sukrauti ant to paties vieno medžio.
Lietuvoje gana dažnas savaime augantis (ir palyginus dažnai sodinamas) medis miškuose, parkuose, skveruose, sodybose.
Augimui reikalinga gera drėgna dirva: gilus juodžemis, priemolis. Nereiklus oro drėgmei ir jautrus vandens pertekliui. Šalčiui palyginti atsparus, bet šaltą žiemą gali įtrūkti kamienas, apšalti ūgliai bei pumpurai, o ir neretai nukenčia nuo vėlyvųjų šalnų pavasaryje, ypač anksti pradėję lapotis ąžuolai. Medis šviesamėgis ar pusiau šviesamėgis, netoleruoja viršūnės užtemdymo.
Pagal valstybinio miškotvarkos instituto duomenis, ąžuolynai Lietuvoje užima 1,99 proc. arba 40 734 ha (2009 m.) visų medynų (miškų) ploto. Palyginimui 2001 m. sudarė 1,8 proc. (34 639 ha) viso medynų ploto. Grynų ąžuolynų yra nedaug. Lietuvoje ąžuolų-gamtos paminklų priskaičiuojama per 145.
Lietuvos miškuose auga ankstyvosios ir vėlyvosios paprastojo ąžuolo formos medžiai. Ankstyvosios formos ąžuolai sulapoja maždaug 2–3 savaitėmis anksčiau, negu vėlyvosios formos medžiai.
Ąžuolai turi stambią giliai einančią pagrindinę šaknį, kitos šaknys auga plačiai ir giliai, dėl to vėjams yra atsparūs. Ąžuolai mėgsta šakotis. Atskirai augančio ąžuolo laja yra gražiai apvalios formos, stiebas trumpas, išėjęs į drūtas šakas. Tankmėje augančio ąžuolo stiebas turi daug snaudžiančių pumpurų. Atidengus šviesą, stiebas apsipila atžalomis, vadinamaisiais vilkais. Kamienas tvirtas, senesnių medžių storas. Jaunų ąžuolų žievė lygi, blizganti, o subrendusių medžių žievė juosvai pilka, giliais ir vertikaliais skiautais suaižėjusi.
Ūgliai yra apvalūs, neaštriai briaunoti, šviesiai pilkai rudi ar rausvi ir pliki. Pumpurai pražanginiai, ūglio viršūnėje susitelkę po keletą, kiaušinio formos, buki arba tik truputį nusmailėję, 3–5 mm ilgio, rudi, padengti žvyneliais su blakstienotais kraštais. Lapai 7–12 cm, kartais iki 15 cm ilgio, ir 2–6, ar iki 8 cm pločio, jų viršus ryškiai žalias, kartais šiek tiek žvilgantis, paprastos formos, atvirkščiai kiaušiniški, plačiausia vieta aukščiau jo vidurio, bukai skiautėti, kiek plaukuoti, vėliau tampa plikais arba tik apačioje pagysliais plaukuoti, odiški, dažniausiai su 4–6 poromis skiaučių.
Lapkotis trumpas, apie 5 mm ilgio ir plikas, o jo pamatas dažniausiai širdiškas, su auselėmis. Rudenį lapai pagelsta arba paruduoja, nuo kai kurių ąžuolų lapai nenukrenta, išsilaiko iki pavasario. Žydi gegužės mėn. lapams skleidžiantis.
Žiedai neryškūs, smulkoki, nusvirę, kuokeliniai žirginiuose, piesteliniai žiedai auga paskirai po 1 ar keletą ant 6–8 ar 15 cm ilgio žiedkočių ir primena pumpurus, jų apyžiedis rausvas ir iš piestelinių žiedų susidaro gilės.
Vaisiai – buko kiaušinio formos, vienasėklės gilės, kurių pamatus gaubia goželė. Prinoksta ir krinta rugsėjo–spalio mėn. Jos pailgai kiaušiniškos, beveik iki trečdalio apgaubtos gvildo. Kol nesubrendę, jos šviesiai žalios spalvos, vėliau bręsdamos tamsėja ir tampa šviesoko ar tamsiai rudoko su kiek gelsvu ar žalsvu atspalviais su išilginėmis tamsiomis juostelėmis. Atviroje vietoje augantys ąžuolai užaugina sėklas 20–25 metų amžiaus, augantys medynuose – maždaug nuo 50–70 metų amžiaus.
Ąžuolai – ilgaamžiai medžiai, gyvena 500–1000 metų, tačiau pasitaiko ir senesnių ąžuolų, gyvuojančių iki 1500 metų (ar dar ilgiau) su gana drūtu liemeniu, kaip Stelmužės ąžuolas ar kiti panašūs.
Stelmužės ąžuolas yra seniausias paprastųjų ąžuolų (Quercus robur) rūšies medis Lietuvoje.
Mediena kieta, patvari ir graži. Iš jos daromi baldai, parketas ir pan. Anksčiau ąžuolo mediena plačiai naudota laivų statyboje. Gerai laikosi ir ore ir žemėje, ir vandenyje. Ilgai vandenyje prabuvusi ąžuolo mediena pajuoduoja ir sustiprėja.
Iš gilių daromi miltai, iš kurių vėliau galima kepti duoną, skanaus skonio gilių kavą. Maistingumu jos prilygsta daržovėms, kadangi jose yra 2–4 procentai riebalų, šiek tiek baltymų, apie 40 procentų krakmolo.
Žievė naudojama vaistams ir raugams.
Lapai naudojami raugiant agurkus, kurie nuo lapuose esančio tanino būna kietesni.
Džiovintos ąžuolo žievės nuoviras tinka gerklės skalavimui uždegimo metu, pūliuojančių žaizdų gydymui.
Gydo žievėje esančios rauginės medžiagos.
Vandeninis nuoviras – priešuždegiminė priemonė, skirta skalavimams, esant burnos ertmės, gerklės ir stemplės uždegimams. Didesnis nuoviro kiekis, patekęs į skrandį, sukelia vėmimą.
Žievės nuoviras naudojamas kompresams, vonioms. Jos pasižymi dezodoruojančiomis savybėmis, tinka nemaloniam burnos kvapui pašalinti.
Aisčių mitologijoje ąžuolai svarbiausi medžiai, augę daugelyje šventų vietų. Senovės aisčiai (ir lietuviai) tikėjo, kad ąžuolų giraitėse gyvena dvasios, o ypač seni ir stori ąžuolai yra dievų buveinės. Mažosios Lietuvos istorikas bei etnografas Motiejus Pretorijus gyvenęs 1635 – 1707 m. rašė, jog pasimelsti prie senų, galingų, šventais laikytų ąžuolų žmonės keliaudavę iš labai tolimų vietovių, nes jie tikėjo, kad Dievas prie jų pastato po angelą, kuris geriems žmonėms daro gera, o blogiesiems – bloga. Prūsai tikėjo, kad ąžuoluose gyvena dievai ir jų ošime net išgirsdavę dievų atsakus. Vėlyvajame liaudies folklore taip pat minima, kad iš kelionės pas Dievą atgal žemėn grįžęs žmogus atsibunda po ąžuolu ar ąžuolų giraitėje. Mitologijoje, kulte ąžuolas siejamas su Perkūnu.
Stotelės kuratoriai – mokytojas Gvidas ir 7-tų klasių mokiniai