Pienė – astrinių šeimos augalų gentis, kuriai priklauso įvairiametės žolės su pieniškomis sultimis. Gražiai vidutinio dydžio arba stambūs, pavieniai arba dažniau po keletą susitelkę į skėtiškas šluoteles. Žiedai geltoni ar šviesiai geltoni.
Gentyje apie 70 rūšių, paplitusių Eurazijoje ir Afrikoje. Yra sunkiai išnaikinamų piktžolių.
Vienametė, dvimetė arba daugiametė, liemenines šaknis ar šakniastiebius išauginanti aukšta ir labai aukšta žolė, turinti pieniškųjų sulčių. Stiebas status, šakotas, plikas arba viršuje negausiai plaukuotas. Apatiniai lapai susitelkę į skroteles, kotuoti, stiebo lapai – bekočiai, paprastai plunksniškai skiautėti. Žiedai susitelkę į iki 1,5 cm skersmens graižus. Graižą sudaro liežuviškieji žiedai. Jų vainikėlis geltonas arba geltonai oranžinis. Vaisius – lukštavaisis su skristuku.
Daugiausia auga dirbamuose laukuose, vandens telkinių pakrantėse, žvirgždynuose, pievose. Nemaža dalis pienių yra dirbamų laukų piktžolės.
Lietuvoje auga 4 rūšys:
Apie naudingas kiaulpienės savybes buvo žinoma jau labai seniai. Dar Avicena rekomendavo šį augalą kaip gydomąją priemonę, padedančią sergant daugeliu ligų. Šiuolaikiniai specialistai visiškai sutinka su senovės gydytoju, juk pienė iš tiesų turi unikalią sudėtį.
Iš pienių galima pagaminti daug naudingų patiekalų, kurie lengvai papildys organizmą trūkstamais vitaminais. Beje, daugelyje šalių pienes augina kaip kultūrinį augalą.
Pienės lapuose esantis karotinas atsako už gerą regėjimą, odos ir gleivinių sveikatą, vitaminas C saugo organizmą nuo infekcijų ir belaikio senėjimo, vitaminas P padeda įsisavinti askorbo rūgštį ir reguliuoja nervų sistemos veiklą. Šiame augale yra ir naudingų mikroelementų, tokių kaip geležis, gerinanti kraujo sudėtį, būtinas kraujagyslėms manganas ir raminantis nervus varis.
Bet svarbiausias pienės turtas – maisto skaidulinė medžiaga inulinas. Inulinas pasižymi sugebėjimu mažinti kenksmingojo cholesterolio kiekį kraujyje, reguliuoti žarnyno mikrofloros sudėtį, šalinti iš organizmo toksinus ir kenksmingas medžiagas. Inulinas labai naudingas sergantiems cukriniu diabetu, nes ši medžiaga – pripažinta priemonė, reguliuojanti cukraus kiekį kraujyje. O smagiausia tai, kad jų kol kas niekas genetiškai nemodifikavo.
Kiaulpienė – nereiklus augalas, tačiau savyje turi pusę naudingų Mendelejevo lentelės cheminių elementų. Tai – kalis, natris, manganas, aliuminis, geležis, varis, kalcis taip pat ir vitaminai A, B, E ir C. Iš senų laikų kiaulpienės vadinamos „gyvybės eliksyru“, padedančiu mažinti skausmą, skrandžio rūgštingumą, šlapimą varanti, skatinanti prakaitavimą, pasižyminti priešuždegiminiu ir tonizuojančiu poveikiu.
Prancūzijoje, Austrijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Indijoje, Japonijoje ir JAV kiaulpienes augina specialiose plantacijose. Prancūzai – gydomosioms salotoms, uogienėms, vynui ir net marinavimui. Jauni kiaulpienių lapeliai praktiškai visiškai neturi jokio kartumo. Būtent iš jų daromos salotos ir padažai. Beje, švelnūs marinuoti kiaulpienių pumpurai pagal skonį primena kaparėlius. Iš žiedų verdamos egzotiškos uogienės, o iš šaknų gaminamas puikus gėrimas, šiek tiek primenantis kavą.
Kiaulpienės savybė – šalinti negyvas ląsteles, drėkinti ir daryti odą elastinga sėkmingai naudojama kosmetologijoje. Iš kiaulpienių gaminamos maitinančios, drėkinančios, baltinančios ir jauninančios kosmetinės priemonės. Pvz., įtrinant į odą pienių lapų sultis, antikinės gražuolės išsivaduodavo nuo strazdanų ir pigmentinių dėmių. Kasdien naudojant kosmetines priemones pagamintas iš kiaulpienių oda skaistėja, valosi – dingsta bėrimai, pūlinukai ir inkštirai.
Kiaulpienės išvalo organizmą nuo toksinų ir stimuliuoja tulžies išsiskyrimą. Taip pat stimuliuoja kraujagyslių sistemos veiklą. Dar Avicena kiaulpienių pieniškomis sultimis gydydavo kepenų ir širdies ligas, rekomenduodavo kraujagyslių profilaktikai. Kiaulpienių šaknų milteliai užberti ant žaizdų, opų ar nudegimų.
Pienė – ne tik skanus vaistas, bet ir puiki kosmetikos priemonė, todėl jos yra daugelyje veidui skirtų kaukių.
Pienė nuo senų laikų – sodininko priešas. Bet ši piktžolė visai lengvai virs naudingu pagalbininku, jei iš jos pasigaminsite priemonę kovai su kenkėjais. Surinkite kibirą pienės lapų, susmulkinkite, užpilkite vandeniu, palaikykite parą ir apipurkškite šiuo antpilu sodo medžius.
Stotelės kuratoriai – mokytojas Gvidas ir 7-tų klasių mokiniai