Šermukšnis (Sorbus) – erškėtinių (Rosaceae) šeimos obelinių (Maloideae) pošeimio augalų gentis.
Genties pavadinimas iš lot. sorbere – siurbti, valgyti.
Paprastasis šermukšnio arealas išplitęs beveik per visą Europą. Rytuose siekia vakarų Sibirą, pietuose – šiaurės Iberijos pusiasalį, Korsikos, Sicilijos salas, šiaurės Graikiją bei Bulgariją. Švelnesnio klimato Europos zonose auga iki 2000 m aukščio kalnų altitudėse.
Auga greitai, bet dažniausiai išauga iki 8 – 10 m, rečiau 15 – 20 m aukščio ir ypatingai retais atvejais iki 28 m aukščio, nors paprastojo šermukšnio Sorbus aucuparia subsp. glabrata porūšis augantis atšiauraus klimato zonose išauga kaip krūmas apie 4 m aukščio. Įprastai paprastųjų šermukšnių kamienas iki 30 – 60 cm skersmens. Yra žinomas 22,30 m aukščio paprastasis šermukšnis su 1,12 m kamieno apimtimi, kuris auga Suomijos Ruotsinkylä vietovėje.
Lietuvos vietinių, savaime augančių medžių dažna rūšis.
Lietuvoje jie auga lapuočių, spygliuočių bei mišriuose miškuose, kirtimuose, pamiškėse, auginamas soduose, sodybose, parkuose ir pakelėse.
Mėgsta vidutinio drėgnumo, drėgnus, purius, turtingus maisto medžiagų dirvožemius – velėninius jaurinius, durpininius priemolius, durpžemius. Mėgsta neutralius ir karbonatingus dirvožemius. Jauni pakenčia paunksmę, vėliau – šviesamėgiai. Atsparus šalčiui ir sausroms.
Gyvena 60-100, rečiau iki 120, pasitaiko ir iki 200 metų amžiaus išgyvenančių medžių.
Tai medis arba krūmas, nors krūmu išauga tik tolimoje šiaurėje augantis paprastojo šermukšnio Sorbus aucuparia subsp. glabrata porūšis.
Laja kiaušiniška, rutuliška, vėliau – skėstašakė ir netaisyklinga, kiek retoka.
Žievė lygi ir pilka. Jauni ūgliai pūkuoti, paaugęs – pliki, stori, apvalūs, negiliai išilgai vagoti, rausvai rudi, su pilka plėvele.
Pumpurai kiaušiniški, kūgiški apie 1 cm ilgio, nusmailėję, šiek tiek išlenkti, prigludę, padengti 2-3 žvyneliais, jų viršūnė gausiai sidabriškai plaukuota.
Lapai sudėtiniai, neporomis plunksniški, 15-20 cm ilgio, ir apie 10 cm pločio, sudaryti iš 9-15, kartais 19 lancetiškų, nusmailėjusių, pjūkliškų lapelių, kurių viršus tamsiai žalias, o jų apačia – melsvai, pilkai žalia, kiek plaukuota. Rudenį tampa gelsvais, rausvai oranžiniais ir anksti nukrenta.
Žiedai dvilyčiai, balti, specifinio kvapo 8-15 mm skersmens, susilelkę viršūninėse gausiažiedėse skydiškose, 5-10 cm skersmens šluotelėse. Žiedynkotis ir žiedkočiai apsaugę pilkšvais plaukeliais. Vainiklapiai apskriti. Turi apie 20 kuokelių. Liemenėliai 3 (2-4) ir palaidi.
Žydi gegužės – birželio mėnesiais.
Jų vaisiai rutuliškos formos, maži, 8-10 mm skersmens, raudoni, oranžiniai ar raudonai oranžiniai, valgomi, sultingi, bet kartoko skonio susispietę kekėse obuolėliai, su 3-5 (1-8) rausvomis, rudomis, žvilgančiomis, kableliškomis sėklomis. Vaisiai prinoksta rugsėjį ir kabo iki žiemos. Derėti pradeda 10-12 augimo metais ir dera kasmet.
Liaudis gydymo tikslais naudojo ir naudoja šermukšnio lapus, žievę, žiedus ir vaisius. Vaistams renkami pilnai prinokę vaisiai, kurie džiovinami 50-60 °C temperatūroje. Lapų bei žievės nuoviru plaudavo žaizdas, laisvino vidurius, vaisių arbatą gėrė esant sunegalavus skrandžiui, prastam virškinimui, ar esant vitaminų trūkumui. Paprastojo šermukšnio vaisiai vartojami ir nuo avitaminozės, o vaisiuose esančios medžiagos mažina kraujospūdį, gerai veikia kepenis, tulžį bei inkstus. Sultys geriamos sumažėjus skrandžio rūgštingumui, o iš džiovintų šermukšnio obuolėlių daroma arbata skani ir vaistinga.
Kiekvienas šermukšnio obuoliukas- natūralus žmogui būtinų polivitaminų telkinys, galintis pakeisti brangius ir mažiau veiksmingus preparatus. Šermukšniuose yra šių vandenyje tirpių vitaminų: riboflavino (B2), folinės rūgšties (Bc), askorbo rūgšties (C) , bioflavonoidų (P) . Riebaluose tirpūs: retinolis (A provitaminas) , tokoferolis (E vitaminas), filochinonas (K vitaminas). Taip pat šermukšniuose yra audinių fitohormono serotino.
Ypatinga magijos galia apgaubtas paprastasis šermukšnis – tai vienas iš keleto senovėje lietuvių garbintų, jų manymu nematomų, gerų, paslaptingų savybių turintis medis, saugantis nuo blogio bei nepageidaujamos įtakos, suteikia ramybę ir prieglobstį, privatumą. Senovės aisčių tikėjimuose jis sietinas su Saule, o nuo amžių jis buvo dar laimės bei vaisingumo simboliu. Paprastojo šermukšnio šalinasi laumės, raganos, burtininkai, o ypač – velniai. Pasiramsčiuojant su šermukšnine lazda ar toli keliaujant velnio nesutiksi, ir buvo manoma, kad su ja galėdavo užmušti velnią. Paprastasis šermukšnis apdainuotas ne tik lietuvių, bet ir kaimyninių tautų dainose. Pasak senolių, kieme augantis šermukšnis apsaugodavo namus nuo žaibo, perkūnijos. Sunkiai sergantiems žmonėms, ypač vyresnio amžiaus ligoniams, naudinga prie lovos pamerkti keletą šermukšnio šakelių. Senovėje lietuvių protėviai surištas šermukšnio šluoteles kabindavo ant namo sienos lovos galvūgalyje arba laikydavo palovyje, tikėdami, kad taip jis apsaugos nuo ligų, piktųjų dvasių bei blogų burtų.
Stotelės kuratoriai – mokytojas Gvidas ir 7-tų klasių mokiniai