Tuja (Thuja) – kiparisinių (Cupressaceae) šeimos augalų gentis. Genties pavadinimas iš graikų k. žodžio thuia – maloniai kvepianti mediena.
Šio medžio yra 5 rūšys ir yra paplitusios iš Šiaurės Amerikos ir Rytų Azijos. Savaime auga Šiaurės Amerikoje ir Rytų Azijoje.
Užauga iki 25 m aukščio. Laja piramidinė, kūgiška arba ovali. Lapai žvyniški (jaunų augalų spygliški).
Kankorėžiai 0,6–1,5 cm ilgio, kiaušiniški.
Šis visžalis augalas Lietuvos sodybose labai populiarus. Tujas vertina dėl dekoratyvumo ir nesudėtingos priežiūros. Šie dekoratyviniai augalai auginami po vieną arba grupėmis, idealiai tinka ir gyvatvorėms.
Tujų auginimas ir priežiūra: jos puikiai pakenčia įvairų dirvožemį, apšviestumą, užterštą orą, atsparios žiemą, lengvai perneša persodinimą. Tačiau tujos, kaip ir dauguma kitų augalų, yra puolamos ligų ir kenkėjų. Tujų ligos ir kenkėjai atsiranda dėl įvairių priežasčių.
Tujos yra spygliuočiai, kurie paprastai sodinami kaip gyvatvorės dalis. Ši procedūra dažniausiai atliekama rudens pradžioje, tačiau, jei neužšąla, jas galima sodinti ir iki kovo ar balandžio mėnesio. Įsigytas vazonuose tujas galima sodinti į žemę beveik visus metus, išskyrus šalčių sezoną.
Tujos mėgsta pilną saulę arba dalinį pavėsį, jos gerai susidoroja su bet kokio tipo dirvožemiu. Pasodinę tują, jos papėdę galite mulčiuoti, kad iš apačios jo neišstumtų piktžolės, taip pat kad apsaugotumėte šaknis nuo šalčio.
Tujos mediena patvari, negreit pūva, naudojama laivams, namams statyti, baldams gaminti. Iš lapų gaminamas eterinis aliejus. Išvesta daug dekoratyvinių tujos formų. Labiausiai paplitusios (ir Lietuvoje) vakarinė tuja (Thuja occidentalis), korėjinė tuja (Thuja koraiensis) ir didžioji tuja (Thuja plicata).
Vakarinė tuja – 20 – 37 metrų aukščio, 0,6 – 0,9 (1,8) metro skersmens medis. Lietuvoje užauga iki 15 – 25 metrų aukščio. Neretai auga kaip daugialiemenis krūmas. Šis medis auga lėtai ir gali išgyventi virš 100 ir daugiau metų, derėti pradeda 15 – 20 metų amžiaus, tačiau laikui bėgant, vakarinės tujos darosi mažiau dekoratyvios, nes bėgant metams, jos retėja.
Šakos horizontalios, trumpos. Žievė rausvai ruda, išilgai pleišėjanti, plona. Šakelės plokščios, 3 mm pločio, viršutinė pusė tamsiai žalia, apatinė šviesiai ar gelsvai žalia, matinė. Vakarinės tujos šakelių spygliai yra buki – 2,5 – 10 mm ilgio. Rudenį šakelės paruduoja.
Kankorėžiai prisegti ant trumpų šakučių – kotelių, statūs, subrendę nusvirę, pailgi, ovališki, 8 – 15 mm ilgio, 4 – 7 mm storio, sudaryti iš 6 – 10 (3-5) porų odiškų žvynelių. Nesubrendę kankorėžiai žali, subrendę – šviesiai rudi. Sėklos plokščios, ovališkos, 3,0 – 7,0 mm ilgio, 2,0 – 3,5 mm pločio, apie 1 mm storio, su dviem siaurais, viršūnėje iškirptais, 4,5 – 6,5 mm ilgio sparneliais, gelsvai rudos, sudaro apie 5% kankorėžių masės. Gemalas su dviem seklaitėmis. 1000 sėklų sveria 1,4 – 2,0 g. Jų specifinis svoris 0,98. Sėklos išlieka daigios 2 – 3 metus. Žydi balandžio – gegužės mėn. Kankorėžiai subręsta rugpjūčio – rugsėjo ar net spalio mėnesį ir tuojau išberia sėklas.
Didžioji tuja – tai didžiausia Lietuvoje auganti tuja, jos aukštis siekia 19 metrų, o lajos plotis apie 12 metrų. Europoje didesnė tuja žinoma tik Šveicarijoje. Tikslus tujos amžius nėra žinomas, nes medis dvikamienis ir pagal rieves amžiaus nustatyti negalima. Žinoma, kad girininkijos pastatas buvo statomas 1902-1912 metais, spėjama, kad tada ir buvo pasodinta Didžioji tuja.
Didžioji tuja – kiparisinių (Cupressaceae) šeimos medžių rūšis. Paplitusi Šiaurės Amerikos Ramiojo vandenyno pakraščiuose nuo pietrytinės Aliaskos iki šiaurės vakarinės Kalifornijos. Arealo šiaurinėje dalyje kalnuose auga iki 900 m, pietinėje – iki 2100 m aukščiau jūros lygio. Grynuosius medynus sudaro retai. Auga daug greičiau už vakarinę tują, ypač nuo 30 metų. Gyvena apie 1000 metų. Didžioji tuja tai visžalis vienanamis, plokščiomis lanksčiomis šakelėmis pasidabinęs medis. Savo tėvynėje pasiekiantis aukštį nuo 50 iki 70 m ir skersmenį iki 6 m, stiebo tūrį net iki 500 m3.
Didžioji tuja yra svarbi miškininkystėje. Ji duoda lengvą, ilgai išsilaikančią medieną su balta balana ir raudonai rudu branduoliu. Didžiosios tujos mediena dar vadinama „raudonuoju kedru“. Įdomu tai, kad į didžiosios tujos medieną negalima kalti geležinių vinių, nes jie greitai surūdija, o reikia naudoti variuotus ar cinkuotus vinis.
Į Europą didžioji tuja buvo atvežta XIX a. antroje pusėje pirmiausia kaip parkų medis. Vokietijos miškuose pirmą kartą pasodinta apie 1890 metus.
Lietuvoje vyresnio amžiaus didžiųjų tujų yra tik keletas – Veliuonos parke, Akademijos (Kėdainių r.) parke, Kintų girininkijos sodyboje dviliemenė didžioji tuja. Keletas dabar jau artėjančių prie 90 metų amžiaus didžiųjų tujų auga Tado Ivanausko sodyboje – Obelynėje.
Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos arboretumo kolekciniame skyriuje ir medynų parke labai gražiai auga didžiosios tujos gojeliai. Kolekcinio skyriaus gojelyje atskiri medžiai po 30 metų pasiekė 18 m aukštį ir 53 cm skersmenį.
Didžioji tuja dauginama sėklomis, o vertingiausi medžiai gyvašakėmis ir skiepijimu.
Stotelės kuratoriai – mokytojas Gvidas ir 7-tų klasių mokiniai