Eglė (Picea) – pušinių (Pinaceae) šeimos medžių gentis. Eglės yra vienintelė Piceoideae pošeimio gentis.
Eglės yra visžaliai ir vienkamieniai medžiai. Eglių laja kūgiška, smailiaviršūnė. Krūmo pavidalo kamienas susidaro tik ypatingomis augimo sąlygomis.
Egles sudaro lapai (spygliai), žievė, šaknys, vaisiai (konkorėžiai), pumpurai ir kamienas.
Paprastai eglė turi iki dešimties stambių horizontalių šaknų, kurios išsidėsčiusios viršutiniame dirvos sluoksnyje. Eglės turi sėklią ir negilią šaknų sistemą ypač lyginant su kitomis medžių rūšimis. Būtent sekli šaknų sistema leidžia jas lengvai persodinti, tačiau atsparumas vėjovartoms yra menkas.
Spygliai skirstomi į šviesinius ir ūksminius. Šviesiniai spygliai standūs, lenkiami lūžta, skersinis pjūvis beveik kvadrato formos. Ūksminiai spygliai lenkiami linksta, plokšti, bukesniu kampu, išsidėstydami vienoje plokštumoje, ir dažniausiai yra apatinėje lajos dalyje.
Spygliai 10–25 mm ilgio, 2–3 mm pločio, tamsiai žali, kieti, dygūs, keturbriauniai su žiotelių juostelėmis visuose 4 šonuose, spirališkai prisisegę ant kauburėlių. Spygliai ant šakelių išsilaiko 5–7, kartais iki 9 metų.
Jaunų eglių žievė lygi, blyškiai ruda, o vėliau apie 30-40 metus sutrūkinėja, sudarydama skrituliškas įdubusias plokšteles it žvynus, rečiau gūbrius, ir keičia spalvą – gali būti rausvai ruda ar net pilka.
Vienas didelis pumpuras kurį supa 4-7 mažesni pumpurai. Šoniniai pumpurai smulkesni. Pumpurai sprogsta gegužę, jie siaurai kūgiški, smailūs, su rausvais arba blyškiai rudais žvyneliais, nesakingi.
Kankorėžis susideda iš pagrindinės ašies ir prie jos prisitvirtinusių vyriškųjų ir moteriškųjų dauginimosi organų bei dengiamųjų žvynų. Vyriškieji kankorėžiai su daugeliu kuokelių, kurių kiekvienas su dviem dulkializdžiais. Moteriškieji kankorėžiai sudaryti iš daugelio spirališkai prie ašies išdėstytų vaislapėlių, kuriuose aiškiai skiriasi vidiniai – sėkliniai ir išoriniai – dengiamieji žvyneliai. Jaunas kankorėžis dažniausiai būna žalias, o bręsdamas paruduoja, ašis ir sėkliniai žvynai sumedėja, vienas nuo kito nutolsta ir sėklos išbyra.
Eglių kamienai iki 1 m, rečiau iki 2,5 m, kai kurių rūšių iki 4,5 metro skersmens.
Lietuvoje savaime paplitusi tik viena eglių genties rūšis – paprastoji eglė (Picea abies). Ji sudaro eglynus, kurie užima apie 19 procentų visų Lietuvos medynų.
Lietuvoje yra ir kitų eglių rūšių, kurios pakankamai neblogai prisitaiko prie Lietuvos klimatinių sąlygų ir dirvožemio. Šios eglės auginamos šalies botanikos soduose, miestų ir kitų gyvenviečių parkuose bei mėgėjų soduose, tai:
Stotelės kuratoriai – mokytojas Gvidas ir 7-tų klasių mokiniai