Vilkas– stambiausias iš visų laukinių šuninių šeimos žinduolių, visų naminių šunų protėvis. Laukiniai vilkai paprastai yra baikštūs, nesiartina prie žmonių. Tačiau priklausomai nuo vilko patirties su žmonėmis ir situacijos gali pasitaikyti agresyvių antpuolių. Kaip ir dauguma kitų plėšrūnų išprovokuoti vilkai gali pulti gindami jauniklius, grobį. Itin pavojingi yra pasiutlige sergantys, sužeisti, pasenę vilkai. Vilkų antpuoliai buvo dažni Rusijos imperijoje I pasaulinio karo metais – ties Kaunu, Vilniumi, Minsku vilkų gaujos atakuodavo rusų, vokiečių karius. Vilkų antpuolių visad daugiau būta karo metais, tuomet nebekontroliuota vilkų populiacija. Vilkams žalos daro intensyviai kertami miškai, nes trikdomos vilkų buveinės.
Lietuvoje
Lietuvoje gyvena apie 100–500 vilkų. Daugiausia jų yra Žemaitijos, Pietryčių bei šiaurės Lietuvos miškuose: Tenenių miškuose, Žaliojoje, Biržų, Rūdninkų, Dainavos, Ažvinčių-Minčios giriose. Lietuvoje ypač daug vilkų būta XVII a. ir XIX a., tačiau dėl intensyvios medžioklės ir miškų kirtimo jų skaičius gerokai sumažėjo. Medžioklei buvo naudojami tinklai, vilkduobės, vilkatvorės, spąstai, kilpos. Po II pasaulinio karo vilkai pradėti intensyviai naikinti, už nušautus vilkus buvo skiriamos premijos, todėl populiacija labai sumažėjo. Vėliau vilkų skaičius po truputį atsistatė. Lietuvoje vilkus leidžiama medžioti tik žiemą ir neviršijant nustatyto limito (2013–2014 m. sezonui jis buvo 20 individų). Medžiotojai dažniausiai nušauna stipriausius ir didžiausius žvėris gaujoje – alfa patiną arba alfa patelę. Gaujai pakrikus, neišmokinti medžioti jaunikliai, neretai užpuola netoli miškų laikomus gyvulius, prie sodybų lakstančius ar pririštus šunis.
Mityba ir medžioklė
Vilkai vadinami miško sanitarais, nes daugiausiai medžioja nugaišusius ar ligotus gyvūnus. Dažniausiai vilkai savo gyvenamuose plotuose užima mitybos grandinės viršūnę. Dažniausiai vilkai vengia tiesioginio kontakto su kitais stambiais plėšrūnais. Vilkai medžioja labai organizuotai. Savo medžioklės vietas pasirenka atsižvelgdami į saugumo ir mitybos sąlygas. Turėdami gerą regą, klausą ir uoslę yra puikiai prisitaikę medžioti, gali mėtyti pėdas. Medžioja dažniausiai naktį. Tamsoje mato geriau negu kiti šuninių šeimos plėšrūnai. Gali ilgai badauti. Pasitaikius progai, stengiasi pasisotinti kelioms dienoms. Minta beveik viskuo ką pagauna – nuo pelės iki briedžio, bet pagrindinis maistas – laukiniai kanopiniai. Jei maisto mažai – neatsisako vabzdžių ir uogų. Medžiojanti gauja gali klajoti iki 1000 km² plote.
Paplitimas ir išvaizda
Vilkai gyvena daugelyje gamtinių sričių Šiaurės pusrutulyje: nuo tundros iki dykumų ir stepių. Daugiausia vilkų išlikę žmonių nepaliestuose miškų plotuose Kanadoje, Aliaskoje, Rusijoje. Seniau vilkai buvo paplitę visose Europos šalyse, pagrindinėje JAV dalyje, bet juos ilgą laiką naikino ūkininkai ir medžiotojai, todėl ten vilkai išnyko, ar liko tik pavieniuose rezervatuose, nacionaliniuose parkuose. Vilkai būna iki 150 cm ilgio, aukštis ties pečiais 0,6-0,95 m, sveria 30–65 kg (rekordas – 79 kg). Kūnas apaugęs šiurkščiu pilkos spalvos kailiu, nors gali pasitaikyti ir juodų, baltų, rudų, gelsvo atspalvio vilkų. Ausys neilgos, su smailiomis viršūnėmis. Kaukolė masyvi, dantys stiprūs, o iltys gana ilgos. Vilkai laisvėje dažniausiai gyvena 6-9 metus, o nelaisvėje jų amžiaus vidurkis – 16 metų (rekordas – 20 metų).
Santykis su žmogumi
Žmonės ir vilkai nuo seno gyveno kaimynystėje, todėl susiformavo sudėtingi ir nevienpusiai tarpusavio santykiai. Iš vienos pusės vilkų buvo bijoma, jie demonizuojami, naikinami, tačiau tuo pačiu jie buvo ir gerbiami, jų atvaizdais puošti herbai, skydai. Tas santykis kito priklausomai nuo laikotarpio ir vietos. Vilkai tapo daugybės pasakų, legendų, mitų, posakių, patarlių, dainų personažai.
Laukiniai vilkai paprastai yra baikštūs prie žmonių. Tačiau priklausomai nuo vilko patirties su žmonėmis ir situacijos gali pasitaikyti agresyvių antpuolių. Kaip ir dauguma kitų plėšrūnų vilkai gali pulti gindami jauniklius, grobį, išprovokuoti.